Daugeliui žmonių SSRS laikmetis asocijuojasi su kvapniais pirožkais, kurių buvo galima rasti visur: gatvėse, geležinkelio stotyse, kavinėse ir net mokyklose. Jie tapo paprasto ir nebrangaus užkandžio simboliu – patogiu studentams, keliautojams ar tiems, kurie norėjo greitai numalšinti alkį. Jų buvo galima nusipirkti prie metro, jais buvo mėgaujamasi parke, o likučiai dažnai atitekdavo benamiams šunims.

Šie pyragėliai buvo skirtingi: „lapti” – pailgi ir primenantys senovinius batus, apvalūs, savo išvaizda panašūs į beliašus, arba cilindro formos „Drov”. Tokių pirožkų vidus kartais likdavo paslaptis, tačiau skonis visada būdavo malonus. Jie buvo gaminami iš paprastos tešlos su vandeniu. Svarbu buvo nepadauginti miltų, kad tešla būtų puri: ji turėjo būti tanki, bet minkšta. Formuojant tešlą, ji buvo apdorojama ant aliejumi patepto paviršiaus, vengiant miltų pertekliaus.
Šiems pyragėliams pagaminti reikia:
- 800 g miltų;
- 500 ml šilto vandens;
- 40 ml augalinio aliejaus;
- 50 g granuliuoto cukraus;
- 15 g druskos;
- 25/10 g gyvų/laikinų mielių;
- 500 g vištienos krūtinėlės;
- 240 g svogūnų;
- 40 g sviesto;
- 300-500 ml lieso aliejaus;
- druska, pipirai.
Įdarai taip pat pasižymėjo paprastumu. Populiarus variantas buvo vištiena: virta krūtinėlė buvo supjaustoma, sumaišoma su svieste pakepintais svogūnais ir prieskoniais. Mišinys buvo atvėsinamas, kad nebūtų pažeista tešlos struktūra. Bulvių įdaras buvo gaminamas iš bulvių košės su kepintais svogūnais ir prieskoniais, kartais – su sviestu, kad būtų minkšta. Į troškintų kopūstų įdarą įeidavo svogūnai, druska, pipirai ir morkos, kad būtų saldžiau

Prieš kepant tešla pakildavo, po to iš jos būdavo formuojami paplotėliai. Kepimui buvo naudojamas šviežias augalinis aliejus, įkaitintas iki reikiamos temperatūros. Paruošti kepsneliai iškepė auksiniai ir kvapnūs. Skystas įdaras buvo pašalintas, kad neišsilietų.

Tešla buvo minkoma keliais etapais: šiltame vandenyje ištirpintas cukrus ir mielės, įpilta aliejaus, druskos ir miltų. Tešla minkyta 7-10 minučių, kad būtų lipnios konsistencijos, palikta pakilti ir iš jos suformuoti paplotėliai. Iškepti iki rudos plutelės, jie buvo dedami ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų aliejaus perteklius, ir laikomi pergamente arba popieriniame maišelyje, kad išliktų švieži.

Šie paprasti, bet skanūs pyragaičiai paliko pėdsaką kartų kartoms ir tapo vienu iš sovietinės kasdienybės simbolių.


Laimutė Vasiliauskienė – namų šeimininkė ir straipsnių autorė, kurios kasdienybė sukasi tarp jaukių buities darbų ir kūrybinio rašymo. Ji mėgsta pastebėti grožį paprastuose dalykuose, domisi kasdienėmis žmonių istorijomis ir jas perteikia savo tekstuose aiškiai, šiltai ir nuoširdžiai. Laimutės straipsniai – tai tikros patirties, smulkių atradimų ir gyvenimiškos išminties derinys.

